| Vertimas © „Banyios inios“, 2011, Nr. 17.
Roch Kereszty O. Cist.*
Malda kunigo gyvenime
1. ventintojo kunigo paaukimas
Norint nusakyti maldos vaidmen katalik kunigo gyvenime, pirma prisimintinas jo nepakartojamas paaukimas. Kitaip negu pagoni religij ir net Senojo Testamento kunigai, katalik kunigas nra tikras kunigas. Naujajame Testamente vienintelis kunigas yra Jzus Kristus. Negana to, Jzus yra ne tik kunigas, bet ir karalius bei pranaas. Kunigas tik dalyvauja iose trijose Kristaus tarnybose. Galiausiai turime patikslinti, kad ia kalbsime tik apie tarnaujamj kunigyst, kuriai tenka uduotis aktualizuoti vis Banyios nari karalikj ir pranaikj kunigyst. Lygiai kaip Jzaus Kristaus misija, ventintojo kunigo vaidmuo apibriamas ia triguba tarnyba. Tai nei darbas, nei ventoji funkcija. Nors kiekvienam kunigui – kone kasdien – prireikia kuriam laikui atsitraukti nuo kunigikosios veiklos, kad atsikvpt ar atgaut jgas, jis niekada negali paatostogauti nuo savo kunigysts, lygiai taip, kaip ir atsisakyti savo tapatybs. Katalikai ino, kad net laicizuotas kunigas ilieka kunigas „ontologikai“ ir gali bti iganytas tik kaip itikimas ar atgailaujantis kunigas.
Šv. Paulius kunigikj paaukim sutraukia vien sakin aikindamas Dievo jam suteikt malon „bti pagonims Jzaus Kristaus tarnu (leitourgos) ir kaip kunigui (hierourgounta) skleisti Dievo Evangelij, kad pagonys tapt priimtina atnaa (prosphora), Šventosios Dvasios paventinta“ (Rom 15, 16) (1). Vis krikioni kunigyst yra aukoti „savo knus kaip gyv, vent, Dievui patinkani auk, kaip dvasin Dievo garbinim“ (Rom 12, 1). Kita vertus, Paulius ir tam tikru bdu kiekvienas ventintasis kunigas paaukti aktualizuoti krikioni savs aukojim, j dvasin garbinim surenkant juos vien kn (ganymas), kurstant j tikjim Evangelijos odiu (pranao tarnyba) ir j savs aukojim suvienijant su vienatine tobula Kristaus auka (kunigyst grietja io odio prasme: sakramentin tarnyba).
Net i toki paprast metmen pasidaro aiku, kaip dirbtina yra viena su kitu suprieinti du iuolaikinius besivaranius kunigo idealus – „gyvenim veniant kunig“ ir „sakramentus veniant kunig“. ventintasis kunigas patraukia ir priima mones i pasaulio, vesdina juos sakramentus, pirmiausia Eucharistijos sakrament. Taiau bet kuris vaisingas Eucharistijos ventimas isiunia mus pasaul, pasak v. Jono Auksaburnio, „mylti Viepat ir jam tarnauti kaip ugnimi alsuojanius litus“. Eucharistija yra Dievo myljimo ir tarnavimo Dievui monse paia Kristaus meile altinis. Kunigas, troktantis vsti vien gyvenim, pasiners iliuzin „geros savijautos“ rutin ar vien socialin tarnyst, kuri i tikrj turt bti tik jo darbo dalis. Kunigo socialin veikl, ties sakant, danai profesionaliau atlieka kompetentingas pasaulietis. Kita vertus, kunigas, troktantis apsiriboti vien sakramentine tarnyba, ignoruoja dinamik ventim sakramentins malons, suteiktos jam, kad jis savo pavyzdiu, mokymu ir darbais kvpt jam patiktus tikiniuosius aukoti Eucharistijoje savo knus, savo vali ir darbus taip, kad tai veikt bei formuot j kasdien gyvenim.
2. Atsakas paaukim
Kitaip negu Senojo Testamento kunigyst, kuri pavelddavo Aarono nam sns, Naujojo Testamento pranaus-kunigus, lygiai kaip pranaus Senajame Testamente, individualiai pasirenka ir asmenikai paaukia Dievas. Paulius savo paaukim apatalauti nusako Jeremijo paaukimo pranaauti odiais: Dievas pasirinks j dar esant motinos siose ir paauks savo malone (2). Nepaisant to, kaip paaukimas pasiekia asmen – per kunig, tvus ar draugus, – jis visada prasismelks iki giliausi jo sielos gelmi ir smonje inirs kaip klausimas, trokimas, gsdinanti nata, saldi svajon ar net kaip nepajudinamas tikrumas. Jau iuo momentu tas, kuris suvok paaukim, turt atsiliepti malda. Jei jis paaukim ignoruos ir mgins nutildyti mesdamasis kurtinant pasilinksminim triukm ar sirausdamas darb, Dievas vis dar gali nepalikti jo ramybje, kaip Jonos, taiau po kurio laiko liausis vaiksis. Net garsiai protestuoti prie Diev yra geriau negu ignoruoti kvietim. Kai imsi galyntis su Dievu, vardysi visas akivaizdias prieastis, kodl neturtum tapti kunigu ar vienuoliu, Dievas tau prieinsis ir tu turtum leisti jam veikti tavo pasiprieinim. Klastingiausias bdas prieintis Dievui yra tikint, jog nuoirdiai trokti paklusti jo valiai, kad ir kokia ji bt, primygtinai reikalauti „aikaus ir nedviprasmiko“ paaukimo. Taip Dievui primeni Pauliaus paaukim: pastarj ant ems partrenk akinanti viesa. Taiau Dievas retai klauso mogaus geidi ir kone visada nustebina. Elijui Dievas kalba velniame vjyje, o ms geism garsus triukmas labai danai padaro mus kurius jo velniam nabdesiui.
Atsiliep paaukim, turime skaitytis su galimybe, kad suklydome. Bet tai niekada nepaaiks, jei neisiugdysime proio reguliariai melstis, skaitant dan ar net kasdien dalyvavim Eucharistijoje, ipaint ir dvasin skaitym. Taip pat labai svarbu pasirinkti ger dvasin vadov. Ms mald kokyb iame parengiamajame etape smarkiai paveiks ms vlesn kunigikj gyvenim ir kunigikj veikl. Jau i akimirk Dievas mato mus susijusius su visais, kurie vliau bus patikti ms globai. Grumtyns su pagundomis ir didiadvasikas atsiadjimas visko, kas gali trukdyti ms paaukimui, turs poveik daugeliui kit moni. Niekada nekovojame vien dl savs ir niekada nekovojame vieni. Mums savo maldomis padeda ms Mergel Motina Marija ir ventieji, kuri aukiams.
Tikrojo paaukimo istorija visada vliau ar anksiau turi „liepto galo“ patirt. Tai suvokimas, kad tiesiog nestengiu gyventi pagal savo paaukim, kad man tai visikai nemanoma. Moz negali eiti pas faraon, nes nra ikalbus, Jeremijas skundiasi, kad jaunas ir nemoka kalbti, Izaijas yra itiktas mirtinos baims dl savo nuodmi, Paulius dejuoja turs dygl kne. Petras nori palikti Jz, nes stebuklingas uv laimikis atskleidia jam dievikj Jzaus ventum. Šv. Ignacas Lojola Manresos oloje jauia pagund nusiudyti dl savo nuodmi. Tokios kone nevilties akimirkos pagal Dievo apvaizdos sumanym tampa malons akimirkomis, naujo etapo kelyje tarnyb pradia. Atkakliai melsdamiesi, kartu su v. Pauliumi atrasime, kad „man gana Dievo malons“ ir net galime girtis „silpnumais, kad Kristaus galyb apsigyvent“ mumyse (plg. 2 Kor 12, 7–9).
3. Asmenin malda
Norint isiugdyti tinkam nuostat prie kunigo ventimus ir po j, esmingai svarbu suvokti savo visik nevertum ir Dievo atleidiamosios bei perkeiiamosios malons visagalyb. Jei ms maldos gyvenimas neengia koja kojon su tai, kas vyksta, vargiai pavyks ivengti kurios nors i dviej pagund spst. Viena i j yra toks susitapatinimas su kunigysts kilnumu, jog pradedame manyti, kad alter Christus ities esame savo menku nuodmingu asmeniu ir todl i moni reikalaujame paiam Kristui prideramos pagarbos. Šv. Bernardas tokius dvasininkas lygina su kvailu arkliu, kuris mano, jog prelatui ant jo nugaros rodoma pagarba i tikrj skirta jam. Deja, vengdami ios pagundos, daugelis ger nor kupin dvasinink po Vatikano II Susirinkimo, regis, puol prieing pagund. Jie uoliai stengsi atsikratyti bet kokios kunigystei bdingos „mistikos“, nes Lumen gentium ikilmingai paskelbta, kad visi pakriktyti krikionys turi vienod krikionikj kilnum. Todl savo kunigyst susiaurino iki tam tikr (laikin) funkcij atlikimo ir, vos ubaig sakramentines apeigas, nuolankiai ir patenkinti pranykdavo krikioni bendruomenje, kurioje, j akimis, turjo vis labiau sitvirtinti savivalda. Dl tokio klaidingo supratimo posusirinkimin Banyia kai kur labai priartjo prie demokratinio protestant Banyios susirinkimo.
Katalikika tiesa apie kunigyst prieinga abiem nukrypimams. Paulius primygtinai tvirtina: „Mes ne save paius skelbiame, bet Krist Jz kaip Viepat, save telaikydami tarnais dl Jzaus“ (2 Kor 4, 5). Ms kilnum sudaro dvejopas tarnavimas – tarnavimas Kristui ir tarnavimas krikioni tautai. Paulius ididiai skelbiasi ess „doulos Iesou Christou – Jzaus Kristaus tarnu, arba vergu“. Tad Jzui Kristui atstovaujame tiek, kiek tampame jo tarnais. Turime isiugdyti berib pagarb savo kunigysts charizmai, taiau sykiu suvokti, kad brang lob neiojame trapiuose moliniuose induose ir jo negalime savintis bei laikyti vien sau. Vienas ventas dvasinis vadovas kart dav tok nauding patarim: „Kasdien turi klauptis prie savo kunigyst.“
Jei jau kandidatas kunigus melsdamasis turt laikyti save susijusiu su visais savo bsimais tikiniaisiais, juo labiau tai galioja ventintam kunigui! Skaitydami v. Pauliaus laik pradias, regime, kad jis nuolatos maldoje atmena savo „vaikus“. Visada dkoja Dievui u j gautas malones ir nenuilstamai meldiasi, kad jie daryt paang ir itvert iki galo. Jis visa tai daro, nes ilgisi j splanchnois Christou Iesou, Jzaus Kristaus vidumi ar irdimi, ar nuoirdumu (Fil 1, 8). Kadangi pats Jzus meldsi, kad jo mokiniai dalytsi ta meile, kuria Tvas myli Jz ir Jzus myli mokinius, mes ne tik galime, bet ir privalome prayti ios malons. Tai nra lu, prieingai, jei to nedrstume prayti Dievo, tai rodyt tikjimo stygi. Dievas suteiks mums malon mylti savo mones Jzaus Kristaus meile ir irdimi, jei tik mes negeisime jos „pasisavinti“, kildindami i meil i savo pastang.
Jei tikrai mylsime Jzaus meile, ms irdis taps pakankamai plati, kad apglbt visus, kuriuos Dievas patiki ms globai. Pasak Pauliaus, „ms irdis jums erdvi tapo“ (2 Kor 6, 11). Tai reikia, kad mums patikti mons kvieiami engti ms irdis ir surasti jose dmes, atjaut, pagalb ir apsaug. Jei kuriam nors mums patiktajam esame abejingi ar jauiame antipatij, turime prayti, kad Dievas perkeist ms ird, o kol tai vyks, t asmen mylti bent savo veiksmais.
4. Valand liturgija ir Eucharistija
Kiekvienam kunigui privalu kasdien bendrai ar privaiai recituoti Valand liturgij. Tai reikalauja dar platesns meils bei dmesio, nes Banyia kartu su Kristumi meldiasi u vis monij. Didiausi Valand liturgijos dal sudaro psalms, apimanios plaiausi mogaus emocij skal: jomis reikiamas nuolankus garbinimas, diugus garbinimas, atri kalt, mirtina baim, pasitikjimo kupinas ar desperatikas pagalbos auksmas, diugesio sklidina padka u igelbjim i nuodms, ligos ir mirties. Kadangi Jzus atjo susitapatinti su kiekvienu vis laik mogumi, jis psalmes perm kaip savo mald ir jas djo, apvalytas bei iauktintas, visas monijos intencijas. Recituodamas Valand liturgij kunigas ir vienuolis iai visuotins Banyios maldai suteikia bals (3). Akivaizdu, jog t akimirk, kai meldiams, negalime pajusti kiekvienai psalmei bdingos emocijos, taiau valingai galime aprpti visas jose reikiamas intencijas.
Kadangi oficialioji Banyios malda krypsta Eucharistij ir i jos kyla, Eucharistijos ventimas irgi turt tapti kunigo asmenins maldos gyvenimo centru. Atnaaudami duon ir vyn, turime intencij atnaauti Banyi, to atnaavimo dalyvius ir tuos, kurie nuoirdiai ieko Dievo, taip pat vis mogaus darb ir vis materiali visat. Tvas neatmeta nei ms materiali atna, nei jomis reikiam intencij. Prieingai, jis rimtai traktuoja ms trokim (kvpt jo malons) aukoti jam patinkani ir tobul atpirkimo, padkos ir garbinimo auk. Kaip duonos ir vyno dovanos perkeiiamos paaukot ir prisiklusi jo Snaus mogyst, taip ir ms atnaos – savs, ms darbo ir visos krinijos – suvienytinos su Snaus tobulu savs atidavimu ir perkeistinos tai.
Danai umirtame, kad Eucharistijos erdis yra ne ms pai dovana, bet paties Kristaus auka. Ir jei keniame dl negebjimo persiimti Kristaus asmeninmis nuostatomis jo aukoje, visada pagalbos galime paprayti Marijos. Kupina malons, ji vienintel pilnatvikai prim ir atnaavo savo Snaus auk tada, kai angelui apreikus itar „taip“, ir ypa t akimirk, kai stovjo kryiaus papdje. Dovanota kaip motina malons plotme, ji visada pasirengusi padti mums vsti Eucharistij.
5. Meditacija
Nepltojant asmenins maldos gyvenimo, Eucharistijos ventimas ir Valand liturgijos recitavimas lengvai gali virsti mechanine rutina ar daugi daugiausiai varginania pareiga. Norint, kad dvasinis gyvenimas augt, btina kokia nors kasdien meditacija, per kuri, uuot vien kalbj Dievui, pradtume jo klausytis. Yra daug skirting skmingos meditacijos form. Kiekvienas galite pasirinkti jums tinkamiausi. ia noriau pateikti tik kelias bendras gaires.
Meditacija siekiama ugdyti imlum Dievo artumui. Nors didiausi laiko dal to nejauiame, tikjimas mus moko, kad Jis visada yra arti: net virblis nenukrenta ant ems be jo inios ir valios. Jis nuolatos siunia mums „koduotus praneimus“ – ne em sudrebinaniais nepaprastais sikiimais, bet per normali vyki tkm. Taiau tik imli irdis gali ikoduoti ifr. Pasak Martino Buberio, „visa, kas vyksta, net paprasta vyki tkm, yra man skirtas kvietimas. Tikras tikjimas prasideda tada, kai suvokiu, kad visame, kas vyksta, gldi inia man… Staiga suvokiu, kad kakas mane kreipiasi.“
Krikionikosios meditacijos iankstin slyga yra sitikinimas, kad Dievas mano gyvenime daro „didius darbus“, panaius padarytus Izraelio, Jzaus ir Banyios istorijoje. Tai, k Kristus kadaise padar regimai, jis kasdien tai dvasikai daro tikiniojo gyvenime. Jei bsime tuo sitikin, Biblij skaitysime ne tik kaip informacijos altin, bet ir kaip dabar ir ia mums sakom Dievo od. Tas odis iandien toks pat visagalis, koks buvo ir vakar. Jei tikime, tas odis mus prikels i numirusi, atkurs regjim, itiesins ms paralyiuotas galnes, kad galtume vaikioti jo keliais.
Meditacijos procesas
a) Svarbiausias pasirengimas yra buvimas su savimi. Neturtume mginti pabgti nuo savs prisipumpuodami pakili religini emocij. Dievas ms laukia ms pai tikrojoje, ne kokioje nors sivaizduojamoje idealioje savastyje. Turime pripainti savo skurdum – visus tuos jausmus, piktumus, pavydus ir geismus, kuri gdijams, bet kurie yra ms dalis. Dievas girdi tik sining mald, auksm i ms vargo gelmi.
b) Suj slyt su savo pai savastimi, savo irdyse suadinsime tyl ir alk. ia gali bti naudingas pasakojimas apie vien dykumos tv.
Vien dien jaunas vyras atjo pas senyvo amiaus dvasios tv ir jo papra: „Tve, pamokyk mane, kaip surasti Diev.“ Senolis neatsak, bet pasuko prie netolimos ups. Nustebs jaunuolis tyldamas nusek paskui. Jiems atjus prie ups krato, senasis atsiskyrlis paiupo jaunj vyr, panardino ir palaik po vandeniu, kol tas kone prigr. „Ko labiausiai trokai, kai buvai po vandeniu?“ – pasiteiravo atsiskyrlis, leids vyrui atgauti kvap. „Oro, inoma“, – atsak tas. „Jei Dievo troki taip aistringai, kaip geidei oro bdamas po vandeniu, tai J surasi“, – baigdamas pasak senolis.
Jei taip troktame Dievo, turtume bti tikri: ms juntamas jo trokimas patikimai rodo, kad jis nori bti ms surastas. Negaltume jo trokti, jei jo malon mumyse jau neveikt.
c) Kitas ingsnis yra paskaityti itrauk i Biblijos (ar i geros dvasins knygos), ltai ir ramiai, apmstant, kone skonjantis kiekvienu odiu. Taip pat galima sivaizduoti koki nors scen i Jzaus gyvenimo ir susitapatinti su vienu i veikj: nelygu kintantys poreikiai, kartais esu mokinys, kur Jzus padrsina ar papeikia, nuodminga moteris, kuriai jis taria: „Nesmerkiu tavs. Eik ir daugiau nebenusidk“, ar teisuolikumo kupinas fariziejus, kur Jzus stengiasi ijudinti i pasitenkinimo savimi. Leiskime Jzaus odiams sismelkti, paveikti ms prot ir ird. Kartais ikart atrasime, ko mums reikia. Kartais tursime paskaityti ilgiau, kol tam tikri odiai atrodys tinkami ms situacijai.
d) Tada paklauskime: „Viepatie, ko nori, kad padaryiau?“ Pavyzdiui, jei apmstau Jzaus odius: „Palaiminti taikdariai“, turiau itirti, kas neleidia man bti ramiam; kokia yra mano nerimo prieastis; kokiose situacijose mano ramyb galt paveikti kitus? Paskui turiau klausti, kokia yra Jzaus ramybs paslaptis, kuo ji skiriasi nuo io pasaulio ramybs? Kaip tai suderinti su vargais ir kania? Kupinas tikjimo praau, kad Jzus duot man savo ramybs, inodamas, jog jis man kvp t praym, kad j galt ir patenkinti.
e) Galiausiai padkokime Dievui u tai, k gavome, – net jei jauiame, kad negavome nieko. Svarbu kasdien medituoti madaug 20–30 minui nepriklausomai nuo to, kokios esame nuotaikos. Tik vliau sitikinsime, jog tai buvo verta daryti. Net jei ms irdis ir protas medituojant liks tuti ir sausi, vis dlto galime tapti imlesni Dievo signalams dienos tkmje. Tai reikia, kad griet kritik, nuoirdi ypsen ar gra saullyd suvoksime kaip Dievo asmenin dovan mums. Dievas ilieka visikai nenuspjamas: imasi iniciatyvos, kai panori. Taiau be kasdieni asmenini pastang laikyti ausis atviras galime nepajgti igirsti tada, kai jis nusprs prabilti.
Kada medituoti?
Tai priklauso nuo individuali poreiki. Kai kuriems geriausias metas – ankstyvas rytas, kol dienos darbai ir pareigos neisunk vis jg. Kitiems ankst met sunku prasitrinti akis ir ijudinti prot. Tokiems idealiausias laikas bt vakaras, kai jie vieni ir nusiramin, bet dar nenori miego. Geriausia bt meditacijos laik paskirstyti tarp ryto ir vakaro. Galime tekst kart perskaityti vakare ir prie umigdami j ramiai apmstyti. O ryt pabud grti prie jo. Po tokio smoningo ir pasmoninio pasirengimo Rato odiai sismelks veiksmingiau negu greitai perskaityti ryte.
Meditacijos mediaga
Dievo odis, teikiantis vies ir gyvyb, yra Biblija. Todl Biblija turt bti ms svarbiausias dvasinis skaitinys, prie kurio turtume nuolatos grti. Taiau kartais Biblijos odiams gyvai prabilti ir veiksmingiau negu skaitant vien Biblij mus kreiptis padeda kitos knygos apie dvasingum ar ventj gyvenimus. Kartkartmis, kai neturime konkretaus klausimo ar problemos, galime tiesiog pasinaudoti tos dienos Mii skaitiniais ar per ilgesn laik itisai perskaityti vien i Biblijos knyg, pasirinkdami po itrauk kiekvien dien. Bet ikilus problemai ar klausimui (k reikia kriz, kuri tenka igyventi, ar kaip galiau geriau melstis?), pamginsiu susirasti tas Biblijos itraukas, kurios adt atsakym mano klausim. Kai kurie Biblijos leidimai, kaip antai Jeruzals Biblija, turi temin rodykl, galini padti surasti iekomus tekstus.
6. Koncentruojamoji malda (Centering prayer)?
Ms laikais isipltus dialogui su induistinmis ir budistinmis meditacijos formomis, katalikybje isirutuliojo srov, vaizduots ir diskursinio mstymo veikl laikanti tinkama tik pradedantiesiems. Tiems, kuriems atrod, jog tie metodai jiems netinka, silyta itutinti dvasi nuo vaizd bei svok ir tyliu bei ltu kokio nors odio kartojimu pasirengti panirti gilesn smons lygmen, „koncentruojamj mald“, kur jie atrasi j sielose esant Diev. Trapist tvai Thomas Keatingas ir Basilas Penningtonas (4), taip pat benediktinas Johnas Mainas (5) mano, kad tokia nediskursin malda gerai paliudyta patristikos amiuje ir ispan didij mistik Teress Aviliets ir Kryiaus Jono mokymuose. „Koncentruojamosios maldos“ gynjai katalik stovykloje labai aikiai pabria, kad dvasios itutinimo technika, ltai ir tyliai kartojant trump od, „mantr“, kaip antai „meil“ ar „Jzus“, ar „marana-tha“, savaime nepagimdo mistinio potyrio, bet veikiau parengia Dievo malonei. Protingai paneigti koncentruojamosios maldos teigiam padarini kai kuriems monms nemanoma. Vis dlto v. Teres ir v. Kryiaus Jonas primygtinai tikina, kad „tylos malda“ (kuri mintasis sjdis sako nors atgaivinti) Dievo monms dovanojama Dievo ir vien Dievo nustatytu laiku. Todl panirimo nediskursin smon technika gali nesunkiai virsti mginimu manipuliuoti Dievo meils kupino artumo gilesniu suvokimu. Taiau Dievas manipuliacijas neatsako, todl tokie medituotojai gali bti pagauti savo pai smons gelms, kuri pasitraukia iekodami nedrumsiamos ramybs.
Nesu pakankamai istudijavs koncentruojamosios maldos, kad galiau j tinkamai vertinti. Tai, k inau, galiu ireikti tik slygikai. Bibliniai atpainimo kriterijai aiks: jei dvasins pratybos duoda ger vaisi, Dvasios vaisi (meils, nuolankumo, diaugsmo, taikos, kantrybs, malonumo, gerumo, itikimybs, romumo, susivaldymo: Gal 5, 22–23), tai tada Dievo Dvasia tikrai veikia tos sielos maldoje. Taiau tie, kurie koncentruojamj mald pamilsta taip, kad ima nuvertinti Eucharistij ir kitas liturgines maldas ar praranda nor apmstyti Kristaus kaip mogaus slpinius – jo gimim, gyvenim, kani ir prisiklim, klysta manydami, jog taip elgtis juos skatina Šventoji Dvasia, o ne j pai smon. mogaus siela turi milinik neregim potencial ir jo suaktyvinimas koncentruojamja malda gali taip pakerti siel, kad ji susiavs savo paios groiu ir galia. Bet jei Šventoji Dvasia tikrai veikia tam tikr moni kontempliacijoje, ie juo uoliau dalyvaus Eucharistijoje ir Valand liturgijoje. Tada, veikiami koncentruojamosios maldos, jie labiau trok persiimti ir skontis Biblijos odiu, kaip vis laik didieji kontempliatyvs ventieji.
7. Šveniausiojo Sakramento adoracija
Po trumpo nuosmukio, nulemto Vatikano II Susirinkimo nutarim klaidingo aikinimo, Šveniausiojo Sakramento adoracija labai atsigavo (6). Visur, kur vl pradta reikmingiau praktikuoti, ji dav gausi vaisi. Pagiljo ir ganytoj, ir kaimens gyvenimas, parapijos bendruomen tapo maldingesn ir vieningesn, pagausjo paaukim kunigyst. Prietara, kad Šveniausiojo Sakramento garbinimas yra vlyva vidurami praktika, pakeitusi dan Komunij, ir todl nesveikas reikinys, laikytina tuo, kuo ji ir yra, – pavojinga pusine tiesa. Adoracija neturi pakeisti Šventosios Komunijos. Kita vertus, be adoracijos praktikavimo ne v. Mii metu Eucharistijos ventimas ir Šventosios Komunijos primimas gali lengvai virsti skubia rutina ar degeneruoti bendruomens savs ventim (7).
Susirinkimo dokumente apie liturgij Sacrosanctum concilium ities neminima Šveniausiojo Sakramento adoracija ne v. Mii metu. Taiau ir Pauliaus VI enciklikoje Mysterium fidei, ir Apeig kongregacijos Instrukcijoje primygtinai pabriama jos svarba nurodant, kad Eucharistijos garbinimo ne v. Mii metu „itaka ir tikslas“ yra v. Mii ventimas (8). Nordami vertinti adoracijos reikm, turime pradti nuo io fakto: kol ilieka empiriniai duonos ir vyno pavidalai, tol Eucharistinis Viepats po v. Mii ilieka tokio pat bvio, koks tapo per konsekracij, – savs atidavimo Tvui ir mus maitinanio maisto bvio. Jis trokta likti su mumis tokiu pavidalu, kok visiems laikams nuo dabarties iki istorijos pabaigos gijo per nukryiavim ir amino per savo loving prisiklim. Nepertraukiamas Eucharistinio Viepaties buvimas ms banyiose yra ikalbingiausia Dievo tapimo „Emanueliu, o tai reikia: Dievas su mumis“ forma (9).
ia galima paprietarauti, kad prisikls Kristus jau nuolat yra tuose, kuriuos jis maitina per Šventj Komunij. Dar galima pridurti, kad jis visurbuvis i prigimties, nes yra Dievas. Taiau, remiantis Biblija, prisikls Kristus lieka tikras mogus ir todl savo mogyste negali bti visur (10). Jis i ties yra visuose, kurie j tiki ir myli, bet tik tokiu mastu, kokiu jie leidia jam ten bti myldami ir tikdami. Bet n vienas krikionis nebuvo ir niekada nebus Jzus Kristus substancikai ir visikai. Savo nukryiuota ir prisiklusia mogyste jis nuolatos, visikai, substancikai yra tik maisto (ir grimo, net jei konsekruot vyn saugoti ne taip patogu) pavidalu (11).
Kristaus buvimas Eucharistijoje ipildo ir net pranoksta amin monijos trokim turti ioje visatoje vent viet, nuolatinio slyio su Šventybe tak. Eucharistija yra tas koncentruotas dievikasis buvimas, padarantis apiuopiam platesn Dievo buvim visoje krinijoje. Tai taip pat ipildo ir pranoksta Izraelio trokim, kad jame gyvent kabod Yahweh, Dievo lov. Dievo lov nebegali palikti jo eschatologins Šventyklos nei leisti jo Šventyklai bti sugriautai, nes jis aminai gyvena Jzuje, naujajame Izraelyje.
inoma, Jzus nra „tabernakulio kalinys“: buvimas ten niekaip nekliudo jam bti kitose vietose ir darbuotis moni irdyse. Jo atjimas per konsekracij perkeiia duon ir vyn, ne j. Sakyti, kad Jzus gyvena ne tik tabernakulyje, bet ir danguje, klaidinga, nes taip suponuojama, jog dangus yra kita vieta, analogika tabernakulio erdvei. Dangus yra Dievo transcendentin karalija, perskverbianti ms pasaul ir intensyviausiai esanti ten, kur neatskiriamai nuo Tvo ir Šventosios Dvasios bei savo dievikojo angel bei ventj dvaro savo mogyste yra prisikls Kristus. Tad veikiau turtume sakyti, kad tabernakulis yra pats dangus tarp ms. Tai slpiningieji Jokbo laiptai, sujungiantys dang ir em. Taiau tie laiptai yra ne materialus objektas, bet prisiklusio Kristaus, visus patraukianio prie savs, asmuo (Jn 1, 51; 12, 32).
Jzus ireik gili ties tardamas: „A ikeliauju ir vl griu pas jus“ (Jn 14, 28). Jo grimas pas Tv, jo transcendentin lovingosios egzistencijos Tvo deinje forma galina j pasirinkti nauj imanencijos tarp ms pavidal. Jo iauktinimo vaisius yra naujas nusileidimas, dar emesnis ir kuklesnis negu pats siknijimas: prisiklusio Kristaus lov atsiskleidia per nauj jo nusieminimo, tam tikra prasme pranokstanio nusieminim ant kryiaus, gelm (12). Kad bt visikai pasiekiamas engti mus ir mus maitinti, jis nusiemina iki „daikt“ lygmens, „tampa“ duona ir vynu, kuri vienintelis tikslas yra maitinti ir diuginti mones. Tad Dievo Snus savo dievikj transcendencij apreikia ne spinduliuojaniai atsiskirdamas nuo ms, bet veikdamas likus atstum ir perskyr tarp savs ir savo krini ir tai daro gerbdamas ms laisv bei apeliuodamas ms meil, o ne tramdydamas mus baime.
Gana ironika, kad kai kurie katalik teologai primygtinai tvirtina, jog dl to, kad Kristus Eucharistijoje yra kaip maistas, jis negarbintinas, bet valgytinas. Kaip tik todl, kad jis dl ms tapo toks emas ir nereikmingas kaip paprastas maistas ir grimas, jis vertas, kad garbintume j kupini dkingumo.
tampa tarp Kristaus kuklios rodymosi formos ir lovingos egzistencijos danguje lemia ms santyk su juo Eucharistijoje. Bdami prieais Krist Šveniausiojoje Eucharistijoje, esame prieais pat dang: prisiklusio Kristaus diaugsmas padaro ms pai ir kit kanias bei tragedijas pakeliamas, leisdamas i anksto paragauti galutinio meils triumfo ir suteikdamas mums valg bei jg paguosti kitus. Didysis Eucharistinio Kristaus garbintojas Afrikos dykumose Charles’is de Foucauld yra pasaks: „Kaip galiu bti lidnas, kai mano mylimasis jau savo Tvo diaugsme?“ Kita vertus, kuklus Kristaus artumo pavidalas raminamai rodo, kad jis geba ir nori ms kanias padaryti savomis bet kok supratim pranokstaniu bdu. Pradedant Pauliumi, trokusiu savo kne papildyti, ko dar trksta Kristaus vargams, Origenu bei Grigaliumi Nazianzieiu ir baigiant Pascaliu ir ms laikais, krikioni mistikai suvok, jog diaugsmo pilnatv prisiklusiame Kristuje sugyvena su jo agonija jo nariuose iki pasaulio pabaigos. Tai reikia, kad prisikls Kristus nusidriekia pai garbintojo bt, meldiasi ir kenia per j, su juo ir jame. Taip ms gyvenim ir kanias jis paveria patinkania auka savo Tvui. Tad tarp garbintojo ir Kristaus vyksta slpiningi mainai. Kristus ms kanias padaro savomis ir dovanoja mums savo diaugsmo dal. Kunigui, kad geriau suvokt netiktin i main slpin, btina prieais Eucharistij praleisti daugiau laiko adoruojant. Taip bendraudamas su Kristumi, jis imoks daug jautriau vsti Eucharistij kupinas pagarbios baims ir diaugsmo.
8. Utariamoji malda
Visose savo maldose kunigas Kristaus akivaizdon stoja kaip atsakantis u visus jam patiktus tikiniuosius. Praddamas ne vien savo laik, Paulius savo skaitytojams nuolatos dkoja ir primena savo gili bendryst su jais. Jo odiai tinka kunigams ypatingu bdu: „Jei keniame priespaud, tai js paguodai ir iganymui; jei esame guodiami, tai js paguodai, kuri diegia jums itverm paksti tokius paius kentjimus, kokius mes keniame“ (2 Kor 1, 6). Taigi kunigo maldos, net susijusios su jo asmenikiausiomis problemomis, veikia jo tikiniuosius. Kunigui veniant sakramentus ir sakramentalijas, jo maldos veiksmingumas priklauso ne nuo jo asmeninio ventumo, bet nuo Jzaus Kristaus visagalybs ir Banyios tikjimo. Antra vertus, jo utariamosios maldos prieais Šveniausij Sakrament ar ne adoracijos metu priklauso nuo jo asmenins padties Viepaties atvilgiu. Taiau malon tapti ventuoju savo moni utarju jo yra gauta per Šventim sakrament. Suvokimas, kad Dievas nuo ami nusprend tam tikras malones suteikti tam tikriems monms per j kunig utarim, gali labiau paskatinti nenuilstamai melstis dl savo tikinij. Dievui patinka ganytojo malda u savo avis. Jei malda praant atsivertimo lieka bevais, jis turt atminti v. Jono Vianjaus vienam i kunig pasakytus odius: „Daug meldeisi u t vyr. Bet ar pasninkavai ir praktikavai kok nors apsimarinim?“ Jei kunigas bendradarbiaus su savo ventim malone, jame tikrove taps Origeno alegorija: jis supanas su tuo, k venia: jo odiai, gyvenimas ir asmuo bus maistas jo monms ar veikiau per jo odius, gyvenim ir asmen Kristus maitins tikjim ir gyvenim t, kuriems kunigas tarnauja.
Pabaiga
Lemtingais Banyios istorijos momentais atsinaujinimas visada prasiddavo sulig malda, malda moni, visikai atsidavusi Dievui ir leidusi per save veikti gaivinanioms Šventosios Dvasios jgoms. Konstantinikajai Banyios ir valstybs sjungai suprastinus bendrj krikionikojo gyvenimo kokyb, didieji vyskupai ir ventieji Atanazas, Bazilijus, Grigalius Nazianzietis, Kirilas Aleksandrietis ir Jonas Auksaburnis prie ventinami imoko melstis tarp atsiskyrli ir vienuoli Egipto ir Maosios Azijos dykumose. Barbar invazij laikotarpiu galingiausias evangelizacinis impulsas kilo i Subjako olos, kur daugel met mald buvo panirs v. Benediktas Nursietis. Jo vienuoliai kunigai ir vyskupai ateinaniais amiais sukrikionino Europos barbar gentis. Bernardas Klervietis kaip tik meldsi vienoje Burgundijos pakels koplyioje, kai galutinai apsisprend stoti nauj Cisterciumo vienuolyn, i kur XII a. Banyi m skverbtis ir j gaivinti atnaujintoji vienuolyst. Grti prie evangelinio neturto ir artimo meils XIII a. kvp odiai, Prancikaus igirsti meldiantis irstanioje senoje Šv. Damijono koplyioje Asyiuje: „Prancikau, mano banyia sugriuvusi. Atstatyk j.“ Protestantikosios reformacijos laikotarpiu ugnies kamuolys, sivers Pilypo Nerio ird iam meldiantis San Kalisto katakombose, paskatino atsiversti renesansin Rom. Ignaco Lojolos galtyns Manresos oloje dav pradi Dvasini pratyb knygai, atnaujinusiai ir tebeatnaujinaniai tkstani krikioni gyvenim visame pasaulyje. Didysis akstinas atsinaujinti per Vatikano II Susirinkim – kaip liudija pats popieius Jonas XXIII – gim i staigaus kvpimo. Be uolios maldos Paulius VI nebt stengs subalansuoti Banyios reformos gyvendinimo ir prieinimosi destruktyvioms po Susirinkimo kilusioms jgoms. Per iniasklaid daugialypis Jono Pauliaus II veidas tapo pasauline vairi maldos form pltojimo mokykla. Tvirto Kristaus atleto jaunatvikas pasitikjimas ir spindintis diaugsmas, skausmingas kartu su Kristumi kenianio ganytojo veidas, seno myriop engianio Dievo vyro sukaustytas veidas ir besiseiljanios lpos – visi ie vaizdai rod altin, i kurio is nepaprastas popieius smsi jg, kad milijonams siel kvpt pasitikjimo, drsos ir trokimo artimai susivienyti su Kristumi.
Pastaraisiais metais seminarijas ir naujokynus stojo spdingai daug jaun moni, kai kurios iniasklaidos vadinam „Jono Pauliaus II karta“. Jei j maldos gilumas prilygs j usidegimui, vadinasi, artja naujas Banyios pavasaris.
_____________________
Nuorodos
*Roch Kereszty O. Cist. yra Dalaso universiteto teologijos profesorius adjunktas ir Irvingo (Teksaso valst.) cisters parengiamosios mokyklos Teologijos katedros vedjas. Straipsnis verstas i: Communio: International Catholic Review (Winter 2009)
(1) Pauliaus misijos apatalauti supratim Vatikano II Susirinkimas ventintiesiems kunigams taiko PO 3, 2. (2) Plg. Gal 1, 15 ir Jer 1, 5. (3) Dvasininkams ir daugelio vienuolij nariams Valand liturgija privalu melstis reguliariai, taiau tai daryti kvieiamas ir kiekvienas krikionis. (4) r. M. Basil Pennington. Centering Prayer. Renewing an Ancient Christian Prayer Form. Garden City: Doubleday 1980; Thomas Keating, M. Basil Pennington, Thomas E. Clarke. Finding Grace at the Center. Still River: St. Bede Publications, 1978. (5) Christian Meditation. The Gethsemane Talks. Tuscon: Medio-Media, 4th ed., 2001. (6) Ši dalis remiasi mano knyga: Wedding Feast of the Lamb. Eucharistic Theology from a Historical, Biblical and Systematic Perspective. Chicago: Hillenbrand Books, LTP, 2004, p. 225–229. (7) Padtis Ryt apeig Katalik Banyiose ir Ortodoks Banyiose skirtinga. Ten Eucharistijos liturgija daug ilgesn, todl yra daugiau prog adoruoti paties Eucharistijos ventimo metu. (8) Instructio de cultu mysterii eucharistici (1967), 3e. (9) r. Mt 1, 23 ir 28, 20. (10) Ši problema katalik teologijoje isprsta katalik ir liuteron gino dl Kristaus mogysts visurbuvikumo metu. Liuteris t visurbuvikum galjo teigti dl savo iek tiek monofizitins kristologijos. Pasak pastarosios, prisiklusio Kristaus mogyst gyja dievysts savybi. (11) Plg. Mysterium Eucharisticum, 9. (12) Plg. P. J. Eymard. The Real Presence. New York: Eymard League, 1938.
Vertimas © „Banyios inios“, 2011, Nr. 17.
|